Kinas yra puikus melagis. Jis meluoja ne piktybiškai, o dėl to, kad jo tikslas – istorija, emocija ir įtampa, o ne laboratorinis tikslumas. Vis dėlto tie „maži“ nukrypimai kartais įsitvirtina žmonių galvose taip stipriai, kad tampa visuomeniniais mitais: nuo to, kaip veikia genetika, iki to, kiek realiai „protingas“ yra dirbtinis intelektas ar kaip greitai galima sukurti vakciną.
Fantastiniuose filmuose ir „veiksmo“ scenose mokslas dažnai supaprastinamas iki stebuklo — čia ir gimsta mitai. Šiame straipsnyje apžvelgsiu 10 dažniausių mokslinių klaidų kine ir paaiškinsiu, kodėl jos tokios patrauklios, kad net žinant tiesą vis tiek „sueina“.
Kodėl mums patinka netikslus mokslas
Prieš pereinant prie sąrašo, verta suprasti, kodėl kinas renkasi klaidas. Mokslas realybėje dažnai yra lėtas, neaiškus ir pilnas „nežinau“. O filmas nori: aiškaus herojaus, aiškios grėsmės, aiškaus sprendimo per 120 minučių.
Kitas veiksnys – vizualumas. Tikrasis mokslas dažnai atrodo kaip žmonės, kurie rašo, laukia, kartoja bandymus, tvarko duomenis. Kine tai prastai „parduodama“, todėl atsiranda mygtukai, hologramos ir vienos nakties atradimai.
Dabar – konkrečiai apie klaidas.
10 dažniausių mokslinių klaidų kine
1) „Vienas genas = viena savybė“
Filmuose dažnai atrodo, kad užtenka pakeisti vieną geną ir gauni supergalią: jėgą, intelektą, nemirtingumą. Realūs bruožai dažniausiai yra poligeniniai (juos lemia daug genų) ir stipriai priklauso nuo aplinkos. Tai patogu scenarijui, nes „viena priežastis“ duoda „vieną efektą“.
2) Super greita evoliucija
Monstrai, kurie per kelias dienas prisitaiko prie bet ko, yra kino klasika. Evoliucija vyksta per kartas, o ne per vieną individo gyvenimą (išskyrus kai kuriuos mikroorganizmus, bet ir ten ne „ste buklu“ tempu, kaip rodoma).
3) Antivirusas, sukurtas per vieną naktį
„Aš parašysiu kodą“ – ir virusas išjungtas. Kibernetinis saugumas taip neveikia: sistemos sudėtingos, sprendimai reikalauja testavimo, o „vienas žmogus“ retai žino viską. Tai patogi fantazija apie kontrolę.
4) Programišius, kuris „nulaužia“ per 10 sekundžių
Kine nulaužimas dažnai yra vizualus triukų šou. Realybėje daug atakų remiasi socialine inžinerija (apgaulėmis), netvarkingais slaptažodžiais, klaidomis ir ilgu pasiruošimu. Tai mažiau glamūriška.
5) „Priešnuodis“ bet kokiam nuodui
Filmuose personažas gauna injekciją ir akimirksniu pasveiksta. Realybėje priešnuodžiai egzistuoja tik kai kurioms medžiagoms, ir net tada gydymas nėra „instant“. Bet kino ritmui reikia greito išsigelbėjimo.
6) Kosmose garsas sklinda kaip koncertų salėje
Sprogimai kosmose su garso banga – vizualiai nuostabu, bet fiziškai neteisinga, nes vakuume garsas nesklinda. Šita klaida prigyja, nes be garso scena būtų mažiau emocinga.
7) „Kulša oro sprogimo banga“ ir herojus atsistoja
Veiksmo filmuose sprogimai dažnai „minkšti“: personažą nublokš, jis nusipurtys ir bėgs toliau. Realybėje sprogimo trauma būtų kur kas rimtesnė (skeveldros, slėgio banga, nudegimai).
8) Žaizda užsitraukia per valandą
Filmuose užtenka užspausti kraują, užklijuoti pleistrą ir tęsti misiją. Realybėje yra infekcijos rizika, skausmas, šokas, funkcijos praradimas. Bet kinas nenori, kad herojus gulėtų lovoje.
9) „100% smegenų“ mitas
Kino personažai „atrakina“ smegenų potencialą ir tampa superprotingi. Tai populiari idėja, nors mes naudojame smegenis visą laiką; skiriasi tik aktyvumo modeliai, o ne „procentai“. Šis mitas prigyja, nes jis flatterina žiūrovą: „tu irgi galėtum“.
10) Dirbtinis intelektas, kuris staiga tampa sąmoningas
Kine AI dažnai per vieną akimirką „supranta“, kad yra gyvas, ir pradeda turėti tikslus bei emocijas. Realybėje dabartiniai AI modeliai yra statistiniai sistemos, kurios generuoja atsakymus pagal duomenis, o ne „išgyvena“. Bet dramai reikia antagonisto su intencija.
Prieš pereinant prie „kodėl tai prigyja“, verta pastebėti: daug šių klaidų yra ne vien apie fizikos ar biologijos nesupratimą. Jos yra apie pasakojimą. Kinas modeliuoja pasaulį taip, kad jis būtų valdomas, aiškus ir dramatiškas.
Kodėl šie mitai prigyja taip lengvai
Pirmas mechanizmas – pakartojimas. Jei tą patį matai dešimtyje filmų, smegenys pradeda laikyti tai „tikėtina“, net jei niekada to netikrinai.
Antras mechanizmas – emocinis įspaudas. Scena, kuri sukelia baimę, susižavėjimą ar juoką, įsimena geriau nei sausa korekcija.
Trečias mechanizmas – paprastos priežastys. Žmonės mėgsta paprastus paaiškinimus: „vienas genas“, „vienas virusas“, „viena injekcija“. Realybė dažniausiai kompleksiška, todėl ji mažiau patraukli pasakojimui.
Ketvirtas mechanizmas – autoriteto iliuzija. Kai ekrane yra „mokslininkas su chalatu“ ir mirga grafikai, žiūrovas automatiškai nuleidžia kritinį filtrą.
Kaip žiūrėti filmus ir nepasigauti netikrų idėjų
Čia nereikia tapti nuolatiniu skeptiku, kuris „gadinasi malonumą“. Užtenka keleto paprastų įpročių.
Prieš pateikiant trumpą atmintinę, svarbu: tikslas nėra gaudyti klaidas. Tikslas – atskirti, kur filmas yra metafora, o kur jis bando apsimesti mokslu.
- Jei sprendimas „per greitas“, klausk: kokie realūs žingsniai būtų tarp A ir B?
- Jei „vienas dalykas“ paaiškina viską, klausk: kas dar galėtų turėti įtakos?
- Jei technologija atrodo per galinga, klausk: kokia būtų kaina (energija, laikas, resursai)?
- Jei scena „skamba kaip stebuklas“, greičiausiai tai ir yra stebuklas pasakojimui.
Po šių punktų svarbiausia: filmas neturi būti mokslinis vadovėlis. Bet žiūrovas gali būti protingas vartotojas.
Pabaigai: mokslas kine – tai įrankis, o ne tikslas
Kinas dažnai naudoja mokslą kaip dekoraciją, variklį ar pretekstą. Fantastiniuose filmuose ir veiksmo kulminacijose mokslas supaprastinamas, kad istorija judėtų greitai ir įspūdingai. Dėl to gimsta klaidos, o kartu – mitai, kurie persikelia į kasdienį mąstymą.
Jei žinai tipines klaidas, tu neprarandi malonumo žiūrėdamas. Priešingai – pradedi matyti, kaip kuriamas pasakojimas, ir gali sąmoningai mėgautis filmu kaip kūriniu, o ne kaip „moksliniu paaiškinimu“. Kinas tebūnie kinas, o mokslas – mokslas. Taip ir galvai sveikiau, ir įdomiau.