Laikinoji darbo migracija – tai ne vien asmeninis sprendimas „išvažiuoti užsidirbti“. Ekonomikoje tai yra judantis mechanizmas, kuris vienu metu veikia dvi puses: šalį, kuri priima darbuotojus, ir šalį, iš kurios jie išvyksta. Poveikis nėra vienodas visiems: vieni sektoriai laimi, kiti susiduria su spaudimu, o atlygių pokyčiai dažnai būna netikėti.
Svarbiausia suprasti vieną dalyką: laikini darbuotojų srautai nėra „geris“ ar „blogis“ savaime. Tai įrankis, kuris sprendžia konkrečias rinkos problemas, bet tuo pačiu sukuria šalutinių pasekmių. Toliau – kaip tai veikia praktiškai.
Kodėl laikina migracija atsiranda: paprasta pasiūlos ir paklausos logika
Laikini srautai paprastai suaktyvėja tada, kai šalyje trūksta žmonių tam tikriems darbams arba kai vietiniai darbuotojai nenori dirbti konkrečiomis sąlygomis (grafikas, fizinis krūvis, sezoniškumas, gyvenamoji vieta). Tai ypač matyti žemės ūkyje, logistikoje, statybose, paslaugose.
Išvykstančiųjų pusėje veikia kitas variklis: skirtingi atlygio lygiai ir galimybė per trumpą laiką sukaupti santaupų. Laikina migracija dažnai nėra „emigracija visam laikui“ – tai planas grįžti, bet grįžti su finansiniu rezervu.
Kaip tai veikia priimančios šalies ekonomiką
Priimančiai šaliai laikini darbuotojai dažnai yra greitas būdas „užkimšti skyles“. Įmonės gali išlaikyti gamybos apimtis, vykdyti užsakymus, mažinti prastovas. Tačiau poveikis atlygiams ir sąlygoms nėra toks vienareikšmis, kaip kartais teigiama.
Kas dažniausiai keičiasi priimančioje šalyje:
- mažėja darbo jėgos trūkumas sektoriuose, kuriuose buvo „butelio kakliukas“;
- stabilizuojasi paslaugų ir prekių kainos, nes įmonės gali dirbti pilnu pajėgumu;
- didėja spaudimas būsto rinkai ir vietos paslaugoms, jei srautas didelis;
- keičiasi darbdavių elgsena: atsiranda paskata gerinti įvedimą, apgyvendinimą, darbo saugą.
Po šio sąrašo verta pabrėžti: laikina migracija gali „numalšinti“ trūkumą, bet ji nepakeičia poreikio ilgainiui kelti našumą, investuoti į technologijas ir gerinti darbo sąlygas.
Ar migrantai „numuša“ atlyginimus?
Populiari baimė yra tokia: daugiau darbuotojų reiškia mažesnius atlyginimus. Tačiau realybėje svarbu, kur atsiranda papildoma darbo jėga. Jei ji ateina į sektorius, kuriuose vietinių trūksta, atlyginimai dažniau stabilizuojasi, o ne krenta. Kitaip tariant, jei darbo vietos vis tiek liktų neužpildytos, papildomas srautas labiau gelbsti verslą, nei „atima“ pajamas iš vietinių.
Vis dėlto rizika atsiranda tada, kai darbdaviai ima remtis vien pigia darbo jėga vietoje to, kad didintų efektyvumą ir gerintų sąlygas. Tada atlygių augimas gali sulėtėti, ypač ten, kur darbuotojai turi mažiau derybinės galios.
Kaip tai veikia išvykstančios šalies ekonomiką
Išvykstančiai šaliai laikina migracija yra dviašmenis kardas. Viena vertus, žmonės parsiveža pinigų, patirties, kartais – geresnių įgūdžių. Kita vertus, kai išvažiuoja darbingo amžiaus žmonės, ypač iš regionų, atsiranda vietinių trūkumų.
Dažniausi poveikiai išvykstančioje šalyje:
- mažėja darbo jėga tam tikruose sektoriuose ir regionuose;
- didėja spaudimas darbdaviams kelti atlygius arba gerinti sąlygas;
- auga perlaidos šeimoms, kurios palaiko vartojimą;
- gali atsirasti socialinių pasekmių, jei išvykimai kartojasi cikliškai.
Po šių punktų svarbu pasakyti aiškiai: kai trūkumas tampa nuolatinis, vien tik „dar didesnis atlyginimas“ problemos neišsprendžia, nes pradeda trūkti ir mokymo, ir pasirengusių žmonių, ir patirties.
Kodėl atlygių pokyčiai būna skirtingi skirtinguose sektoriuose
Atlygius lemia ne vien darbuotojų skaičius, o tai, kaip lengva juos pakeisti ir kiek vertės sukuria jų darbas. Ten, kur reikia kvalifikacijos, licencijų, atsakomybės (pavyzdžiui, dalyje transporto, techninių profesijų), darbuotojų derybinė galia paprastai didesnė. Ten, kur darbas labiau standartizuotas ir greičiau išmokstamas, spaudimas atlygiui gali būti didesnis.
Dar vienas dalykas: laikini srautai neretai „perstumia“ atlygių struktūrą. Įmonės ima konkuruoti ne vien pinigais, bet ir apgyvendinimu, grafiku, kelionės kompensacija, įvedimu, darbo sauga. Tai irgi yra atlygio dalis, tik ne visada matoma pirmu žvilgsniu.
Kur čia atsiranda „darbas užseniečiams“
Darbo rinkoje svarbus ne tik atlygis, bet ir informacijos skaidrumas. Kai įmonės ieško atvykstančių žmonių, atsiranda poreikis aiškiai aprašyti sąlygas, dokumentus, atsakomybes, kad kandidatas suprastų, į ką eina. Dėl to atsiranda ir pasiūlymų segmentas, kuris dažnai įvardijamas paprastai – darbas užseniečiams – ir būtent jame skaidrumas bei patikra tampa kritiškai svarbūs, nes žmogus priima sprendimą būdamas kitoje šalyje.
Ką verta vertinti blaiviai: ne tik skaičiai, bet ir sistemos kokybė
Ekonomiškai laikina migracija dažnai padeda abiem pusėms trumpuoju laikotarpiu: priimančiai šaliai – užpildyti trūkumus, išvykstančiai – gauti perlaidas ir sumažinti nedarbą. Tačiau ilgainiui viską lemia kokybė: ar sistema skatina sąžiningas sąlygas, ar darbo sauga reali, ar apgyvendinimas tvarkingas, ar žmonės integruojami bent minimaliai, ar darbdaviai nesiremia vien trumpalaikiu „lopymu“.
Pabaigai
Laikini darbuotojų srautai keičia šalis ir atlygius per labai praktiškus kanalus: pasiūlą, trūkumų užpildymą, derybinę galią, perlaidas ir verslo sprendimus. Jie gali būti ekonomiškai naudingi, bet tik tada, kai kartu auga skaidrumas, našumas ir atsakomybė. Kitaip tariant, klausimas nėra „ar migracija gera“, o „ar rinka ir taisyklės sugeba ją paversti abipuse nauda, o ne trumpalaikiu pleistru“.